- šliutrius
- šliùtrius, -ė smob. (2) KŽ 1. kas netvarkingas, apsileidęs, apiplyšęs: Driskis bajoras, apsileidęs pongalis, kas į ponus kelias, o duonos neturi, vadinasi šliutrius J. Nu tu, šliùtriau, kur taip buvai įlindęs – visas purvinas Vdk. 2. Dl, Ukm, Rm kas nerimtas, valkata: Ar jis negalėjo gaut geresnės pačios – paėmė tokią šliùtrę Ul.
Dictionary of the Lithuanian Language.
